Tado Blindos legenda sklando iki šiol, bet ne ką pasiutesnis buvo ir Rickus Stepas iš Užvenčio- lietuvių plėšikas, siautėjęs po Žemaitijos, Lietuvos kaimus. Iki 1928-ųjų už visokias vagystes jis jau buvo dukart teistas. 1930m. vėl įkliuvo ir sėdo. Tačiau 1932m., išvedus kalinius padirbėti, nutaikęs momentą Rickus nėrė į rugius ir pabėgo. Netrukus Rickus apiplėšė kunigą Joną Armalį ir įgijęs ginklų tapo itin pavojingu. Tačiau už poros savaičių vėl įkliuvo policijai į nagus Sedoje. Yra kalbama, kad Sedos-Tirkšlių 11-ame kilometre, atpalaidavęs pančius, išvertė policininką iš vežimo, pagriebė vadeles, šūktelėjęs arkliams “Nooo!” ir nudardėjo. Už trejeto kilometrų, Tirkšlių miške nusimetė pančius, išlupo iš vežime likusio policininko portfelio pinigus, bei revolverį ir dingo. Taip prasidėjo garsioji Stepo vasara. Netrukus Rickus Varniuose su brauningu rankose ir juoda kauke ant veido įsiveržė į žydų banką ir išsinešė 5600 litų. Šuviu buvo sužeistas banko tarnautojas. Žydai už plėšiko suradimą skyrė 500 litų premiją. Neužilgo Rickus apiplėšė Šakynos kleboniją, nužudė kleboną Juozapatą Barzdžių, policija ėmė eiti jo pėdsakais. Premija už plėšiko galvą išaugo iki 1000 litų. Tačiau kai pajuto, kad kilpa veržiasi, nusprendė bėgti į užsienį. Tad jo likimas neaiškus iki šiol.

Istorijos pradėjo plisti ir Rickus tapo tokiu tų metų “didvyriu”, jog 1934 m. Stasys Žemaitis parašė teatro pjesę “Rickus – garsus Lietuvos plėšikas”.